Puokštės kilmės istorija

Mums įprasta įvairiomis progomis, kartais ir be progos dovanoti gėlių puokštes. Bet ar kada susimąstėte, kokia yra gėlių puokštės kilmė?

Ne paslaptis, kad senovėje įvairios žolės bei žydintys augalai buvo vienas iš maisto produktų. Tiksliai nėra žinoma, kada žmonės sugalvojo, kad augalus galima naudoti ir puošybai. Dar faraonų laikais šalia balzamuotų kūnų buvo dedamos ir lotoso puokštės. Taigi, peršasi išvada, kad gėlių puokščių tradicijos mena tikrai senus laikus.

Tussie-mussie puokštelės dovanojimas galėjo reikšti subtilų kvietimą į pasimatymą, susižavėjimo jausmus, ar atsakymą, kad, pavyzdžiui, „merginai dar reikia laiko, ji pagalvosianti…”.

Žolynų svarba pagonybės laikais

Pagonybės laikais žolynų puokštės buvo didelės – ne tokios lakoniškos, kaip dabar. Šventintų žolynų iš daržo ir sodo turėjo būti daug – visiems gyvenimo atvejams. Tarp jų rasdavosi ir vaistinių augalų, vaisių ar net daržovių. Žmonės tikėjo, kad per apeigas šventinti augalai turi didesnių gydomųjų galių. Tais augalais žmonės patys gydėsi ir sergantiems gyvuliams duodavo.

Žolinė, pavyzdžiui, senovės baltams buvo ypatinga šventė. Per žolinių apeigas šventintais augalais mūsų protėviai smilkydavo ligonius, aprūkydavo gyvulius, prieš pirmąsyk išgenant į ganyklas. Žolynų dėdavo į duoną, kurią sušerdavo arkliams; ir karvėms sausų žolynų duodavo, kad pieno daugiau duotų. Suvalkijoje, Dzūkijoje ir Rytų Lietuvoje šiuos žolynus net dėdavo į mirusiojo pagalvėlę arba į karstą.

Žolinių puokštėje, be jau minėtų žolynų, turėjo būti ir įvairiausių javų: kviečių, avižų, rugių, miežių, linų, grikių ir žirnių. Žodžiu, visko, kas padėjo lietuvio šeimai gyventi pritekliuje. Tikėta, kad iš žolynų puokštės išbarsčius šventintus grūdus laukuose per sėją, būsimasis derlius bus dar geresnis.

Pirmosios puokštės Europoje

Pirmosios puokštės Europoje atsirado XIV–XV amžiuje ir pradžioje buvo naudotos kaip aprangos puošybos detalė. Pirmosios puokštės buvo daromos iš labai kvepiančių augalų, pavyzdžiui, jazminų, gvazdikų, bazilikų, mėtų ir pan. – esminis puokštės akcentas turėjo būti kvapas.

Europietiška puokštė yra kilusi iš krikščionių altoriaus dekoro kompozicijų, kur kiekviena gėlė turėjo tam tikrą simbolišką prasmę. Vienos gėlės buvo Dievo Motinos simboliai, kitos – Kristaus, trečios – biblinių pranašų ir šventųjų. Palyginimui, rytų floristikos tradicijos daug senesnės, jos, kaip ir pagonybės pagrindas – tai visatos filosofija, kur pagrindiniai veiksniai – dangus, žemė ir žmogus.

Tussie-mussie mažoji puokštelė

Terminas „tussie-mussie” vartojamas, kaip „mažos puokštelės” atitikmuo. Tussie-mussie mažosios puokštelės išpopuliarėjo Anglijos karalienės Viktorijos valdymo laikais, kuomet tapo populiaru jas dovanoti. Skirtingų rūšių ir spalvų gėlės, sukomponuotos į mažas puokšteles, turėjusios simbolinę prasmę – taip atsirado vadinamoji „gėlių kalba” arba „gėlių poezija”. Tussie-mussie puokštelės dovanojimas galėjo reikšti subtilų kvietimą į pasimatymą, susižavėjimo jausmus, ar atsakymą, kad, pavyzdžiui, „merginai dar reikia laiko, ji pagalvosianti…”.

Anglijoje mažosios puokštelės išpopuliarėjo XVIII amžiuje ir iki pat amžiaus pabaigos buvo madingas moterų aprangos aksesuaras. Įsimylėjėliai dovanodami puokšteles tarsi siųsdavo užkoduotas žinutes vienas kitam: skirtingos gėlių rūšys bei spalvinė gama turėjo skirtingas reikšmes. Tradiciškai mažosios puokštelės būdavo suvyniojamos į foliją ar pasidabruotą medžiagėlę su grandinėle prisegimui prie atlapo.

Gėlių kvapas, kaip jau minėjome, turėjęs ypatingos reikšmės. Maro epidemijų Europoje metu tikėta, kad į atlapą segamos mažos kvapnios puokštelės atbaidys ligas ir parazitus. Taigi, ir vyrams su laiku tapo įprasta atlape segėti keletą kvapnių žiedelių.

Puokštės „Pompadur”

XIX amžiuje buvo madingos puokštės „Pompadur”. Bidermejerio (nuo vokiško žodžio „vartotojas”) stiliaus puokštės priminė senoviškas viktorijas. Gėles komponavo koncentruotais ratais taip, kad vizualiai buvo matomos tik gėlių galvutės. Puokštes apvyniodavo nėriniais, kaspinais, stambiais dekoratyvinių augalų lapais. Su laiku šias vešlias, prabangias ir sunkias puokštes pakeitė lengvesnės, kurioms charakteringas laisvas gėlių išdėstymas, tačiau jos vis dar buvo perkrautos stambiais lapais, sunkiais žiedais, vaisiais ar povo plunksnomis.

Puokštės patalpų puošybai

Patalpų puošybai skirtos didelės puokštės taip pat išpopuliarėjo tik nuo XVIII amžiaus. Jų kompozicijos, palyginti su šiuolaikinėmis, buvo gana įspūdingos. Gėlės buvo komponuojamos koncentruotais ratais, puokštę dar papildomai apvyniodavo kaspinais, įvairiais nėriniais. Puokštės būdavo didelės ir sunkios: suformuotos iš didelių lapų, povo plunksnų, masyvių žiedų, nėrinių ir kitų aksesuarų.

Tik prasidėjus XX amžiui šias sunkias puokštes pakeitė modernios – asimetriškos, iš nedaug žiedelių, lengvos. Moderno stilius sukūrė asimetrišką puokštę iš nedaug žiedų, o grakštus augalo stiebas įgavo ne mažesnę reikšmę kaip ir pats žiedas.

Puokščių mados ir įvairovė

​Pastarąjį šimtmetį puokščių mados Europoje smarkiai keitėsi. Prieškario ir tarpukario laikotarpiu populiaru buvo pailgo tipo formos puokštės. Tokios stilistikos puokštėms idealiai tikdavo kalijos, gladiolės arba lelijos. Kalijos buvo labai populiarios ir dėl savo simbolikos, juk liturginiame mene jos būdavo vaizduojamos šalia Mergelės Marijos. Lelijos bene visuotinai mūsų kontinente tapo šventumo, tyrumo simboliu ir reiškė jaunystę bei atgimimą.

Antrojo pasaulinio karo metais, dėl šviežių gėlių stygiaus, išpopuliarėjo mažos apvalios balerinos tipo puokštės, kurios buvo puošiamos tiuliu ar kaspinais. Po karo įsivyravo platesnė puokščių įvairovė.

Hipių laikais madingos tapo romantiško stiliaus laisvai surištos pievų gėlės, o prabangesnėms progoms buvo pasirenkamos rožės, orchidėjos, lelijos.

Aštuntame ir devintame dešimtmečiuose išpopuliarėjo gausios puokštės, sukomponuotos iš įvairių ryškių gėlių. Šiuo laikotarpiu itin pamėgtos ryškiaspalvės gerberos, pradėtos kurti kaskados formos puokštės, pavyzdžiui, įrišant ir gebenės šaką.

Dešimtame dešimtmetyje puokščių tendencijos dramatiškai pasikeitė – pirmenybė buvo teikiama mažoms apvalioms puokštėms iš smulkiažiedžių žiedų.

Floristikoje, kaip ir madoje, dizainerių fantazija yra beribė, tad ir puokščių įvairovei ribų nėra. Tarp labiausiai paplitusių šių dienų puokščių galima išskirti keletą charakteringų rūšių:

• Natūralios formos puokštė – tarsi pievos gėlių glėbys, gėlių žiedai nekomponuojami tvarkingai pagal ilgį ar formą, todėl atrodo gaiviai ir natūraliai;
• Apvalios formos puokštė – iš gėlių žiedų formuojama apvalios formos puokštė stiebus preciziškai surišant spirale;
• Puokštė „Glomelija“ – iš atskirų gėlių žiedlapių meistriškai formuojamas vienas didelis žiedas, atrodantis įspūdingai;
• Lašo formos puokštė – tai svyrančios puokštės rūšis, savo forma primenanti vandens lašą.

Puokščių komponavimas – subtilus menas

Meniška puokštė visada yra maža floristo paslaptis, juk puokščių komponavimas – subtilus menas, turintis savas taisykles. Naudojant augalus arba jų dalis puokščių komponavimui labai svarbūs kriterijai – spalva, forma ir faktūriškumas.

Bet kokios puokštės kūrimas, visų pirma, prasideda nuo pagrindinės dalies dizaino. Tam pasirenkamos gėlės, kurios taps kompozicijos akcentu. Komponuojant puokštę labai svarbu laikytis šios taisyklės: pagalbiniai augalai puokštėje neturėtų būti įspūdingesni ir ryškesni už pagrindinius.

Kurdamas gėlių kompoziciją, skirtą konkrečiai progai, floristas turi atsižvelgti į puokštės gavėjo amžių, lytį bei numatomos šventės pobūdį. Tobulas floristinis darbas – kuomet prasmingai kuriama simbolika: išieškotai parenkant kompozicijos proporcijas, spalvinę gamą ir derinant augalų faktūriškumą:

• daugelio spalvų kompozicijoje turėtų būti pagrindinis „taškas“, t.y. kompozicijos akcentas, pritraukiantis dėmesį;
• svarbu nepersistengti su žalumynais – jie neturėtų būti aukštesni už pačias gėles ar užstelbti žiedus savo gausa;
• naudojant įvairaus laipsnio prasiskleidusius žiedus ir pumpurus prailgėja puokštės gyvavimo laikas;
• puokštės „ritmas“ taip pat svarbus: žiedai, formos ir spalvos puokštės gyvavimo laikotarpiu pakaitomis keičiasi – taip sukuriamas tam tikras akiai malonus kompozicijos „judesys“;
• gėlės „kalba“: žiedų spalva ir faktūriškumas, taip pat lapų ir stiebų formos kuria puokštės simboliškumą, tarsi perduoda tam tikrą žinią gavėjui… Pumpurai mena mums jaunystės, gyvenimo pradžios energiją; taurių formų, masyvūs žiedai – brandą ir vertę; smulkūs, juvelyriniai žiedeliai ar gležnos šakelės – gyvenimo trapumą ir nuolatinę gyvybės kaitą. Gėlė mums – tarsi gyvenimo metafora, o floristo darbas – iškalbingai puošti visus mūsų gyvenimo tarpsnius.

Žinoma, tai tik maža dalelė to, ką gali sukurti patyrusios floristo rankos ir beribė žmogaus fantazija. O mes tikimės, kad šis straipsnis įkvėps jus pačius kurti savas kompozicijas ir pasidalinti nuotraukomis mūsų komentarų skiltyje.

Kartu kurkime puokštės istoriją!